JEI GALI NETURĖTI ŠUNS….

Šiaulietis Alfonsas Dauskurdis kinologija „susirgo“ vaikystėje. Dabar jis – „jaunas pensininkas“, 18 metų su šunimi dirbęs policijoje ir 5 metus muitinėje. Užsiima šunų dresūra, tačiau jį labai domina ir visuomenės švietimas…

 

Pokalbis su kinologu Alfonsu Dauskurdžiu.

– Kada ir kaip prasidėjo jūsų kinologinė karjera?

– Pirmasis susidūrimas su šunimis: man dveji metukai, užmigau šuns būdoje. Namiškiai laksto po daržus, laukus, aplink „prūdus“. Niekas nesusiprato apžiūrėti šuns būdos, prie kurios būdavo pririštas močiutės kiemsargis. Atsibudęs, pats išlindau… O jei kalbėtume apie tikrąjį įsitraukimą į kinologiją, reikėtų prisiminti Šiaulių šunų mylėtojų klubo įkūrimo datą – nuo tada viskas prasidėjo. Esu tarptautinės kategorijos IPO teisėjas. Baigiau tuometį Šiaulių pedagoginį institutą ir konservatoriją.

– Ar žmonės, prieš pasirinkdami šunį, jau turi pakankamai žinių ir įgūdžių tinkamai jį auginti, auklėti?

– Kinologinio švietimo Lietuvoje, mano nuomone, vis dar nepakanka. Dar matome daug valkataujančių šunų, gyvūnų prieglaudos perpildytos. Būsimieji gyvūnų šeimininkai turėtų bent minimalius kursus išklausyti, kaip šunį išsirinkti, auklėti, maitinti. Mūsų įstatymai per daug liberalūs, todėl tiek daug šunų neturi savo šeimininkų. Klausiantiems manęs patarimo, kokį šunį rinktis, dažnai atsakau: ,,Jeigu galit neturėti šuns, neturėkit, nes tai rimtas įsipareigojimas“.

– Kartu su Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda dalyvaujate edukacinėse – pramoginėse programose. Išėjusį iš ringo jus dažnai apspinta žiūrovai. Ko jie klausinėja?

– Klausinėja daug ko, bet dažniausiai, kaip „padaryti“ šunelį protingą. Su humoru jiems atsakau: aš nakčiai šuniui padedu dresūros vadovėlį, uždegu žvakę, kad nereiktų elektros deginti, o ryte priimu egzaminą. Jeigu rimtai,  šunų auklėjimu besidomintiems žmonėms suprantamai ir paprastai bandau paaiškinti, kaip šuo supranta pasaulį, nuo ko pradėti ,,mokslus“, kaip suformuoti šuns motyvaciją.

– Kinologinio švietimo būdų ir formų gali būti pačių įvairiausių. Kas jums labiausiai prie širdies?

– Man labiausiai patinka šuns galimybių demonstravimas pasirodymų metu. Bet, kaip sakoma, teorija – praktikos motina, taigi pirmiausia reikia įsigilinti į šuns prigimtį, mokytis „perskaityti“ šuns kūno kalbą. Šiuo metu plečiu savo dresūros mokyklos „Laukinė orchidėja“ veiklą, žadu pritraukti į švietimą daugiau žmonių. Tai bus edukaciniai užsiėmimai, dresūros pamokėlės ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose, pasirodymai miesto šventėse, festivaliuose, šunų parodose ir kituose renginiuose. Skaitysime paskaitas miestelėnams apie šunų socializaciją, šunų laikymo taisykles. LKD Mokymo centras pažadėjo dalintis su mumis savo parengtomis programomis, patirtimi.

– Ar turite Šiauliuose bendraminčių, kas jums padės?

– Yra geras posakis: vienas lauke – ne karys, todėl jau dabar dresūros mokykloje talkina Dodydas Alešiūnas su puikiai išauklėtu bulterjeru Kidu. Tolesnėse parodomosiose programose ir kitose veiklose pritrauksiu daugiau besidominčių kinologija.

– Pakalbėkime pačia mieliausia jums tema: belgų aviganiai – malinua…

– Belgų aviganiais malinua susidomėjau prieš 16 metų, kai Vengrijoje įsigijau kalytę Nemere Zelmą (Rollą), kuri dar gyva. Tai tikrai nusipelnęs šuo. Per aktyvų savo gyvenimą ji nuveikė tiek daug gerų darbų: rado žiedą su briliantu, begalę pamestų telefonų, narkotinių medžiagų (darbas policijoje). Dar turiu Aironą (Runį) – Lietuvos čempioną ir Rakštį – pasirodymų „vinį“. Taip pat auginu 3 metų kalytę iš Lenkijos Eleną Balzbig. Kodėl malinua? Tai vienintelė šunų veislė, kuri pateisino mano lūkesčius. Malinua ištikimi man, aš – jiems. Tuo viskas ir pasakyta.

Aurelija Staskevičienė
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Interviu publikuotas http://www.kinologija.lt/?p=35932&lan=ltu

 

 

© ŠUNŲ DRESŪROS MOKYKLA ŠIAULIUOSE SUNSDRESURA.LT